charakterologija

charakterologija statusas T sritis švietimas apibrėžtis Charakterio mokslas. Jo pradininku laikomas Aristotelio mokinys Teofrastras, parašęs „Charakterio vaizdus“ (314 m. pr. Kr.). Jau Aristotelis nurodė priešingus charakterio bruožus: protingumą – palaidumą, pastovumą – nesivaldymą, pataikavimą – atkaklumą, dosnumą – šykštumą. Renesanso laikotarpiu buvo gilinamasi į organizmo ir charakterio, charakterio ir aplinkos ryšius (J. Huertas, 1575). Ž. de La Briujeras knygoje „Charakteriai“ (1688) plačiau aprašo įvairias charakterių apraiškas, tarp jų ir šizotimą („kiekvieną akimirką jis kitoks“). J. Banseno „Charakterologijoje“ (1867) nustatomas ryšys tarp charakterio ir dorovės. Charakterologijos pagrindėju laikomas L. Klagesas („Charakterio mokslo pagrindai“,1926). Charakterio tipologijos tyrimus atliko E. Jenšas (integruotas, neintegruotas charakteris), K. Jungas (ekstraversija–introversija), E. Sprangeris (idealiniai tipai: intelektualinis, ekonominis, socialinis, dorovinis, estetinis, religinis), E. Krečmeris (šizotiminis, ciklotiminis, displastiškas). Charakterologai S. Rubinšteinas ir N. Levitovas atskleidė charakterio vystymosi priklausomybę nuo konkrečių istorinių sąlygų. Šiuo metu charakterologijos problemas dar nagrinėja asmenybės psichologija. kilmė gr. charaktēr – bruožas, logos – mokslas